Būti kitokiam!
Nėra žmonių vienodų. Visi skiriasi savo išvaizda, svajonėmis, norais, poreikiais. Visame pasaulyje nerasi dviejų identiškų žmonių. Bet tai nėra blogai!
Žmonės gyvena skirtingose pasaulio vietose, jų odos spalva gali būti kitokia Ir būdamas svetur, nori nenori, jis patrauks tavo akį. Gali kalbėti užsienio kalba, ir iš karto atkreipsi dėmesį. Dažnai žmonės bando išsiskirti savo kažkokia tai šokiruojančia apranga. Na, bent dabar Lietuvoje tai ypač populiaru tarp 12-18 metų jaunimo. Galbūt tai tik noras atkreipti į save dėmesį? Juk dauguma vyresnio amžiaus žmonių to netoleruoja. Pažiūri kreiva akimi ir dievagojasi: „Oj, koks jaunimas, kokia mūsų ateitis“. Bet visgi jie kitokie. Puiku, kad stengiasi išsiskirti savo savitumu ir individualumu. Kaip bebūtų aš taip pat buvau ta kitoka. Buvau. Ir nesakau, kad mane nepatiko gaunamas dėmesys, kad ir koks neigiamas jis dažnai pasitaikydavo. O būnant kitokiu, sakau iš patirties, dažnai atsiranda dar tokių pat kitokių. Ir tas išskirtinumas dingsta? Nee, žmogus iš vidaus toks esantis, toks ir liks. Ir vėlgi, tie kitokio įvaiždžio žmonės dažnai pasiekia daug daugiau už tą pilką masę, kurie bijo to nepripažinimo, netolerancijos. Jie patraukia akį, jais domisi. Va, ir atsiranda kelias eit tolyn. Dabar, mano apranga tokia pat kaip daugumos, aš akivaizdžiai neišsiskiriu, bet viduje, manau, skiriuosi nuo to nusistovėjusio žmogaus stereotipo. Ir gerai, tokių žmonių reikia, nes gyventi taip žymiai įdomiau. Juk yra posakis: „Visokių yra, visokių reikia“. Teisybė. Dabar paprastam, eiliniui žmogui rūpi tik namai, darbas, šeima, pinigai ir galbūt karjera. O jei man rūpi kitokie dalykai, jei aš gyvenu savo mažam pasaulėly su svajonėm didelėm, su visai kitokiais rūpimais dalykais galvoje? Ar tai blogai? Tas eilinis žmogus, aišku, palaikytų mane žmogum be ateities, visiškai nesidominčiu savo būsimo ir esamo gyvenimo kokybe. Kartais pasijaučiu visa galva aukščiau už tuos, galima sakyti, tuščius žmones, kurių galvose vien rūpesčiai ir problemos.
Gerbiu žmones, tuos, kurie nebijo išsiskirti, jei tai nėra paviršutiniška. Reikia turėti drąsos. Galbūt ir gerai tam, kuris galbūt toks gimė ar tokios susiklostė aplinkybės. Ir, prisiminiau, yra mano mokykloj tokia mergaitė iš pirmos klasės. Ji kitokia. Jos lėkštejė blynas miega, sakė taip. Kai paklausiau, ar turi brolių sesių. Atsakė, jog turi, kai paklausiau – ką? Sakė: „Mamą ir tėtį“. Paklausta kur gyvena, atsakė: „Namie“. Ir nesakykit, kad čia toks amžius. Ne kiekviena pirmokas taip atsakytų, o tiksliau labai retai kuris. Ir tokie žmonės, kaip bebūtų,, traukia, aš vėl noriu ją pamatyt, vėl su ja pabendraut. Kažką ypatingo ji turi.
Ir man patinka lietuvių rašinį rašytį į languotą lapą. Juk niekas iš mano klasės daugiau taip nedaro.
Nėra žmonių vienodų. Visi skiriasi savo išvaizda, svajonėmis, norais, poreikiais. Visame pasaulyje nerasi dviejų identiškų žmonių. Bet tai nėra blogai!
Žmonės gyvena skirtingose pasaulio vietose, jų odos spalva gali būti kitokia Ir būdamas svetur, nori nenori, jis patrauks tavo akį. Gali kalbėti užsienio kalba, ir iš karto atkreipsi dėmesį. Dažnai žmonės bando išsiskirti savo kažkokia tai šokiruojančia apranga. Na, bent dabar Lietuvoje tai ypač populiaru tarp 12-18 metų jaunimo. Galbūt tai tik noras atkreipti į save dėmesį? Juk dauguma vyresnio amžiaus žmonių to netoleruoja. Pažiūri kreiva akimi ir dievagojasi: „Oj, koks jaunimas, kokia mūsų ateitis“. Bet visgi jie kitokie. Puiku, kad stengiasi išsiskirti savo savitumu ir individualumu. Kaip bebūtų aš taip pat buvau ta kitoka. Buvau. Ir nesakau, kad mane nepatiko gaunamas dėmesys, kad ir koks neigiamas jis dažnai pasitaikydavo. O būnant kitokiu, sakau iš patirties, dažnai atsiranda dar tokių pat kitokių. Ir tas išskirtinumas dingsta? Nee, žmogus iš vidaus toks esantis, toks ir liks. Ir vėlgi, tie kitokio įvaiždžio žmonės dažnai pasiekia daug daugiau už tą pilką masę, kurie bijo to nepripažinimo, netolerancijos. Jie patraukia akį, jais domisi. Va, ir atsiranda kelias eit tolyn. Dabar, mano apranga tokia pat kaip daugumos, aš akivaizdžiai neišsiskiriu, bet viduje, manau, skiriuosi nuo to nusistovėjusio žmogaus stereotipo. Ir gerai, tokių žmonių reikia, nes gyventi taip žymiai įdomiau. Juk yra posakis: „Visokių yra, visokių reikia“. Teisybė. Dabar paprastam, eiliniui žmogui rūpi tik namai, darbas, šeima, pinigai ir galbūt karjera. O jei man rūpi kitokie dalykai, jei aš gyvenu savo mažam pasaulėly su svajonėm didelėm, su visai kitokiais rūpimais dalykais galvoje? Ar tai blogai? Tas eilinis žmogus, aišku, palaikytų mane žmogum be ateities, visiškai nesidominčiu savo būsimo ir esamo gyvenimo kokybe. Kartais pasijaučiu visa galva aukščiau už tuos, galima sakyti, tuščius žmones, kurių galvose vien rūpesčiai ir problemos.
Gerbiu žmones, tuos, kurie nebijo išsiskirti, jei tai nėra paviršutiniška. Reikia turėti drąsos. Galbūt ir gerai tam, kuris galbūt toks gimė ar tokios susiklostė aplinkybės. Ir, prisiminiau, yra mano mokykloj tokia mergaitė iš pirmos klasės. Ji kitokia. Jos lėkštejė blynas miega, sakė taip. Kai paklausiau, ar turi brolių sesių. Atsakė, jog turi, kai paklausiau – ką? Sakė: „Mamą ir tėtį“. Paklausta kur gyvena, atsakė: „Namie“. Ir nesakykit, kad čia toks amžius. Ne kiekviena pirmokas taip atsakytų, o tiksliau labai retai kuris. Ir tokie žmonės, kaip bebūtų,, traukia, aš vėl noriu ją pamatyt, vėl su ja pabendraut. Kažką ypatingo ji turi.
Ir man patinka lietuvių rašinį rašytį į languotą lapą. Juk niekas iš mano klasės daugiau taip nedaro.
Rašyti komentarą